Demonai, kurie mane saugo

Neverkiau, iš pykčio ir nevilties akys degė, buvo sausos.

„Kodėl kažkas tokio turėjo nutikti būtent man?" - pykau.

- Šok! - išgirdau įsakmų Nikolo balsą, ištraukusį mane iš savigailos liūno.

- Kur?

- Nuo tilto!

- Bet aš nemoku plaukti! – klykiau susiriesdama link kelių.

Balsas buvo tarsi svetimas, persigandęs, isteriškas. Skruostus ir akis degino ledinis vėjas.

„Pažadėjau tėčiui neprisidirbti, velniai rautų! Kaip aš taip galėjau? Vis tas mano naivumas."

- Baik savęs gailėtis ir šok nuo to prakeikto tilto! Tiesiog patikėk manimi! - vėl užriko Nikolas, ištraukdamas mane iš žaibišku greičiu galvoje lekiančių minčių...

Alexandra buvo tikra – nuolat iš nelaimių glėbio ją traukiantis Nikolas, nėra paprastas jaunuolis, o jos jausmai jam – tikri. Todėl jie privalo eiti vienu keliu ir jai visai nesvarbu kas jis, Angelas ar Demonas. Svarbiausia, kad jis šalia.