Frankenšteinas

Daktaras Viktoras Frankenšteinas atskleidžia gyvybės paslaptį. Trokšta sukurti tobulą žmogų. Iš atskirų kūno dalių sukurptai būtybei daktaras įkvepia gyvybę. Kūrinys pasirodo bjaurus netgi kūrėjui. Frankenšteinas jį atstumia.

Aplinkiniai priešiški šiam padarui. Paniekinta būtybė pradeda neapkęsti visų. Ji reikalauja daktaro, kad šis sukurtų panašų į jį padarą. Kad išsklaidytų nepakeliamą vienatvės jausmą. Ką nusprendžia daktaras?

XIX a. literatūroje demoniški padarai simbolizuodavo tamsiąją žmogaus sielos pusę. Mary Shelley romane daktaro Frankenšteino kūrinys tampa šviesiąja puse. Daktaras – atvirkščiai. Žmogiškumu ir meile pasižymi keistasis kūrinys. Jam kūrėjas nė nesuteikia vardo.

Siaubo šedevras įspėja apie mokslinių eksperimentų su gyvybe pavojų. Mokslininkas yra atsakingas ne tik už savo atradimus. Bet ir jų pasekmes. 

Mary Shelley (1797–1851) – poeto Percy‘o Shelley‘o žmona – kūrinį parašė būdama devyniolikos. Po poros metų jį išleido anonimiškai. Vėliau romaną papildė. Pasirašė savo vardu. Pateko į literatūros istoriją. Pasak autorės, sukurti romaną įkvėpė košmaras. Susapnuotas, viešint Ženevoje pas poetą lordą Byroną.

Išleistas Frankenšteinas sulaukė komercinės sėkmės kaip gotikinis romanas. Tačiau kritikai jį smerkė kaip sensacingą ir šiurpų. Kai kurie recenzentai negailėjo pagyrų galingai anoniminio autoriaus vaizduotei ir aprašomiesiems gebėjimams. Kiti atvirai abejojo jo sveiku protu. Frankenšteinas laikytas lengvu skaitiniu. Iki XX a. sulaukė nedaug dėmesio kaip rimtas literatūros kūrinys. XX a. viduryje kritikai ėmė pripažinti Frankenšteino, kaip įspėjamojo pasakojimo apie mokslinio pažinimo pavojus, svarbą. Dabar jį laiko mokslinės fantastikos pradininku.