Sizifo mitas

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo Sizifo mite: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“

Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 

„Sizifo mitas“ vienas ir žinomiausių ir reikšmingiausių Camus kūrinių, kuriame autorius vaizdingai plėtoja absurdo sampratą ir skatina mąstyti apie gyvenimo prasmę beprasmiame gyvenime. Šiuo kūriniu autorius perteikia žmogaus didybės įsivaizdavimą – pastaroji slypi maištingume, kai prieš tave absurdiškas likimas.

„Sizifo mitas“ apima tokias temas kaip maištas, absurdas, žmogaus pasirinkimo laisvė ir savižudybė.