Kitoj žemės pusėj

Į skaitytojų rankas Romualdas Žilinskas (Kaip Lietus) atiduoda jau penktąjį eilėraščių rinkinį. Jo eilėse atpažįstame klasikinei lietuvių poezijai būdingą lyrišką nuotaiką, neišsipildymą, grožio ilgesį. Tačiau visa tai – sakytum lukštas. Už jo – gyvenimo trapumas, bet kartu ir neužgesinama viltis, įkvėpta tikėjimo tyra pasaulio prigimtimi. 

Greičiausiai tas tikėjimas, tampantis atsvara nūdienos minorui bei niūriajai gyvenimo pusei, ir patraukia skaitytojus, įkvepia dainų kūrėjus, o neramių laikų ir pasirinkimų gausos išblaškytam poeziją mylinčiam žmogui tampa stabilumo ženklu.

****

Pasensim ir liūdnai žiūrėsim, 

Kaip krenta snaigės iš dangaus:

Ar jas pagaus? Kas jas pagaus?

Norėsime žinoti tiesą,

Nes širdysè dar tiek vilčių,

Svajonių, norų daug... Lai lieka.

Ir per pernykštį baltą sniegą 

Atbris vėl metai takučiu,

Priglus, apglėbs, šypsosis vėlei...

Jų skruostai gal truputį vėsūs,

Bet akys... Akys šviesios šviesios.

Ir tarsi būtų kas prikėlęs,

Mes džiaugsmo antplūdį pajusim,

Kad krenta snaigės iš dangaus...

Juk jas pagaus, tikrai pagaus

Jaunystės vėjas, neš į pusnį!