Tai buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemių nykstančio paveldo fotografijų albumas.
Daugelis albumo nuotraukų yra iš tų kraštų, kurie, istoriko Timothy Snyderio žodžiais tariant, ano šimtmečio vidury buvo virtę „kruvinomis žemėmis“. Bet ir anksčiau, kaip teigia Tomas Venclova šioje knygoje skelbiamoje esė, „šie plotai ėjo iš rankų į rankas, regėjo galybę negandų. Atitekdavo tai rytų slavų kunigaikštystėms, tai Lietuvai, tai Lenkijai; būdavo okupuojami rusų, austrų, paskui sovietų ir nacių; pareidavo savo senosioms valstybėms, o paskiausiai – naujoms, ką tik išsilukštenusioms Baltarusijos ir Ukrainos respublikoms.“ Nemaža paminklų patyrė nepavydėtiną likimą: caro laikais katalikų ir unitų šventovės tapo cerkvėmis, vėliau buvo sprogdinamos, paverstos sporto salėmis, remonto dirbtuvėmis, sandėliais, šaudyklomis... Negandos ir laikas iš pilių, vienuolynų, šventovių paliko vien fragmentus ar griuvėsius. O tai, kas ten vyksta mūsų dienomis, veikiausiai pranoksta baisiąsias praeities negandas.
Lietuvoje šie paminklai dažniausiai prižiūrimi, tačiau baltarusių ir ukrainiečių žemėse jie nukentėjo kur kas labiau. Kas iš jų liks pasibaigus karui ir žlugus totalitarizmui, galime nuspėti. Juo didesnės svarbos įgyja šie fotografiniai atvaizdai – juose užfiksuota tai, kas liko, bet neilgai trukus, matyt, galutinai išnyks.
Albumą vainikuoja senosios ir dabartinės Lietuvos sostinės Vilniaus vaizdai. Jie nuteikia kur kas šviesiau, nors fotografo objektyvas ir čia paprastai fiksuoja apleistus architektūros paminklus.
Albumo fotografijos liudija, kad šių žemių architektūros paminklai priklauso tai pačiai kultūrinei erdvei: juos kūrė tie patys architektai, vadovaudamiesi bendrų estetinių principų, fundavo tie patys mecenatai, jie įkūnija bendrą istorinę atmintį. Šios didelės teritorijos paveldas liudija LDK ir ATR kultūros įvairovę ir vientisumą, ją kūrusiųjų meistrystę.
Fotografavimas yra patikimas būdas pasipriešinti naikinančiam negandų ir laiko poveikiui. Tai daugelį metų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje daro šio albumo autorius Raimondas Paknys, o jo sukurti atvaizdai, kaip teigia dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, „monumentalūs, atidžiai apmąstyti, meistriškai nufotografuoti“. Paveldo vertybės fiksuojamos ne tik estetiškai patraukliai, bet ir labai tiksliai – tai leidžia fotografo naudojamos ypatingos kokybės fotografijos priemonės. Fotografijų dokumentiškumas, be kita ko, lemia jų didžiulį poveikį žiūrovui ir išliekamąją vertę. Elegiški vaizdai iškalbingai pasakoja „mūro istorijas“, drauge skatina svarstyti tapatybės, paveldo vertės ir išsaugojimo, emocinio ryšio su istorija ir kitus svarbius dalykus. Griūvančios šventovės, pilys, rūmai, aptrupėjusios, sunykusios puošmenos, anuometės prabangos pėdsakai fotografiniuose atvaizduose leidžia pajusti, koks įvairus ir turtingas tas seniai praeitin nugarmėjęs pasaulis. Dailės tyrinėtojas Viktoras Liutkus sako, kad žvelgiant į šiuos vaizdus jį „dilgino ir baugino šių mūrų vienatvė, spengianti tyla aplinkui, kai po nuspausto fotoaparato mygtuko tiems paminklams ateityje beliko tik laiko begalybė. Nematau šešėlių, tik slogią prieblandą, nėra žmonių, o ir aplinka skurdi, graudi ir proziška [...]. Šių architektūrinių vaizdų estetika yra žiauri: ji (daugeliu atvejų) konstatuoja paminklo mirtį.“
Albumas parengtas parodų „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2016), „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (2019) ir būsimos parodos šiame muziejuje pagrindu.
Albume skelbiamos Tomo Venclovos, Giedrės Jankevičiūtės ir Rimvydo Petrausko esė. Šalia fotografijų – istoriko komentarai, kuriuose trumpai aptariama objekto vertė ir svarbiausi jo istorijos momentai. Išleisti du albumo variantai – lietuviškas ir angliškas.
