Romeo ir Džuljeta

Viljamas Šekspyras „Romeo ir Džuljeta“ 

Romeo ir Džuljetos vardai greičiausiai ne vienam tapę drąsios, stiprios, bet drauge ir tragiškos, pasmerktos meilės sinonimu. 

Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ – nemirtinga mirtingųjų meilės istorija, meistriškai parašyta vieno garsiausių pasaulio dramaturgų. Pjesė jau kelis šimtmečius žavi viso pasaulio skaitytojus, menininkus ir režisierius, kelia daug diskusijų ir susilaukia vis naujų interpretacijų teatre bei kine.

Dvi įtakingos Italijos Veronos miesto šeimos – Montekiai ir Kapulečiai – mirtini priešai. Tačiau ar meilė paiso šeimų vaidų, politinių įtampų ir neapykantos? Kai šešiolikmetį Romeo Montekį ir keturiolikmetę Džuljetą Kapuleti aplanko jausmas, neturintis jokių ribų ir lydimas jaunatviškos aistros bei nutrūktgalviškumo, jie dėl meilės ryžtasi leisis į bet kokias avantiūras ir kovoti iki paskutinio atodūsio. Jų negali išskirti net mirtis... 

Tragedija pirmą kartą išspausdinta 1597 metais. Tekstas turėjo daug trūkumų, buvo gerokai trumpesnis negu vėlesniuose leidimuose, kuriais remiantis kūrinys spausdinamas ir vaidinamas šiuo metu. Legenda apie tragišką dviejų jaunuolių meilę kilusi iš Italijos ir ne kartą panaudota italų Renesanso rašytojų, ypač novelistų. Geriausiai žinomas Mateo Bandelo pasakojimas apie Romeo ir Džuljetą iš jo „Novelių“ (1554). Šis pasakojimas buvo išverstas į prancūzų kalbą. Remdamasis prancūziškuoju vertimu, anglas Arturas Brukas parašė ilgoką poemą „Romeo ir Džuljeta“ (1562). Vardai ir gausios detalės rodo, kad Bruko poema Šekspyrui buvo pagrindinis siužeto šaltinis. Brukas tvirtino matęs šią istoriją scenoje, tačiau nėra jokių kitų duomenų, kad toks veikalas buvo vaidintas Anglijoje iki Šekspyro.  

Šekspyro pirmtakai tragiškame pasakojime apie Romeo ir Džuljetą labiausiai pabrėždavo likimo temą, dėl jaunuolių žuvimo kaltindavo nelemtai susiklosčiusias aplinkybes, o pačią jų meilę traktuodavo kaip besaikį, kraštutinumus siekiantį jausmą, kuris vedė į pražūtį. Šekspyras, nors apie likimą užsimena ir atsitiktinumų nevengia, visai kitaip supranta jaunuolių tragediją. Didžiausioji kaltė tenka žiauriam abiejų šeimų kivirčui, o Romeo ir Džuljetos meilė aukštinama ir poetizuojama kaip didelis, žmogų kilninantis ir tobulinantis, jausmas, kuris būtų suteikęs jiems tikrai laimingą gyvenimą, jei ne antihumaniškos praeities liekanos.

Viljamas Šekspyras (1564–1616) – garsiausias pasaulio dramaturgas, kurio sukurtos komedijos ir tragedijos išlaikė amžių išbandymą ir iki šių dienų yra skaitomos bei statomos kone visuose pasaulio teatruose. Jis atnaujino to laikmečio teatrą, priartindamas jį prie Renesanso idealų ir humanizmo principų.