10 kėdžių. Lietuvos dizaino naratyvai

Monografijoje nagrinėjamos sovietinio laikotarpio kėdės, Lietuvos dizainerių sukurtos pagal specialius užsakymus, gamintos mažu kiekiu arba masinės gamybos, eksperimentinės. Keli kėdžių projektai peržengia tiriamo laikotarpio ribas, įsiterpia į dizaino lūžio laiką – atkurtos nepriklausomybės pradžią.

Svarbiausia buvo tyrinėti lietuviškų kėdžių sukūrimo kontekstą – dizaino idėją, ryšį su daiktine aplinka, perteikti aurą to primiršto laikotarpio, kai formavosi ir skleidėsi profesionali lietuvių dizaino mokykla, kai net ir esant sovietmečio nepritekliui, ideologinėms kliūtims, dizaineriai nestokojo kūrybingumo, neprarado noro sukurti patogesnę ir gražesnę aplinką.

Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam baldų kūrėjui. Pirmajame skyriuje aptariami Jono Prapuolenio, vieno garsiausių Lietuvos baldų kūrėjo, interpretavusio liaudies paveldą, sovietinio laikotarpio kūriniai – kėdės, esančios Vilniaus dailės akademijos Rektoriaus kabinete, ir kėdė filmui „Tiltas“. Antrame – nagrinėjama viena populiariausių sovietiniu laikotarpiu Tado Baginsko sukurta „Gintaro“ viešbučio kėdė ir jos variantai. Trečias knygos skyrius skirtas Brigitos Adomonienės kūrybai. Baltosios salės buvusiuose Meno darbuotojų rūmuose (dab. Lietuvos Respublikos prezidentūra) kėdės, kitų kėdžių tyrimui. Ketvirtame knygos skyriuje nagrinėjama iki šiol veikiančio 8-ojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus senamiestyje įsikūrusio restorano „Lokys“ interjero kūrimo ir baldų dizaino istorija. Kaip pagrindinė šiame skyriuje yra aptariama Romano Jalovecko suprojektuota restorano „Lokys“ kėdė, deja, neišlikusi. Florentinos Neros Nesavienės kurtos kėdės ir kiti baldai, interjero dizaino idėjos nagrinėjamos penktame skyriuje. Šeštame skyriuje apžvelgiami keli Lygijos Marijos Kislauskaitės-Stapulionienės sukurti dizaino projektai iš itin gausaus jos kūrybinio palikimo. Jos projektuotos kėdės Vilniaus koncertų ir sporto rūmams, Vilniaus universiteto erdvėms, Ritualinių paslaugų rūmų naujam korpusui priskirtinos prestižiniams sovietinio laikotarpio projektams. Septintame skyriuje rašoma apie Eugenijaus Algimanto Gūzo sukurtą „Senojo rūsio“ kėdės dizainą. Aštuntame skyriuje pristatoma Dalios Siaurusaitienės kūryba. Aptariamos masinės gamybos kėdės, pavadintos „Nida“, ir baldai, esantys Lietuvos Respublikos Seimo I rūmuose. Devintame skyriuje aptariami meniniai baldai, kuriuos kartu sukūrė Jūratė ir Albertas Krajinskai. Dešimtas skyrius skirtas Šiaulių baldų gamybinio susivienijimo „Venta“ gaminių analizei. Aptariama buvusi šio gamintojo vieta sovietinio laikotarpio baldų pramonės kontekste, buvę gaminiai, bandoma nubrėžti dizaino kaitos gaires.

Aptariamuoju laikotarpiu sukurti baldų dizaino kūriniai yra svarbi Lietuvos dizaino istorijos dalis. Tačiau vis dar neaišku, ką daryti su šiuo palikimu. Juk kitaip nei vaizduojamosios dailės kūriniai, baldai susidėvi, keičiant interjerus jų lengva ranka atsisakoma. Kūrinių išsaugojimas dažniausiai priklauso tik nuo savininkų geranoriškumo. Dėl šios ir kitų priežasčių atsirado nemenkų mūsų dizaino istorijos spragų. Tikėtina, kad sparčiai nykstantis sovietinio laikotarpio Lietuvos dizaino kūrėjų palikimas ateityje bus tinkamai įvertintas, pradėtas išsamiau tyrinėti, o meninę vertę turinti kūryba – gerbiama.