Eik su vilku

Kada paskutinį kartą buvote išėję pasivaikščioti? Ne pavaikštinėti po parduotuves ar nueiti iki darbo ir atgal, bet gerokai paėjėti, taip, kad grįžę jaustumėtės energingesni, paaštrėjusiais pojūčiais, atsikratę streso?
Psichoterapeutas ir ėjimo terapijos pradininkas Jonathanas Hobanas teigia, kad einant pėsčiomis gerėja psichikos sveikata, ir kviečia kartu su juo išeiti pasivaikščioti. Einant lengviau susisiekti su savo vidiniu „vilku“ – pirmykščiu instinktu ir surasti gamtos kampelį, kur gera panirti į savo jausmus, ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus ir galiausiai suprasti, kad gamta yra pati galingiausia visų ligų gydytoja.

Ėjimas – tai priemonė, kuri jus skatins atvirai ir nuoširdžiai įsiklausyti į savo vidinį balsą, be to triukšmo, kurį sukelia mūsų nuolatinis vidinis kritikas.
„Vaikščiodami atsiduriate aplinkoje, kurioje lengva perkratyti jausmus ir pamažu suprasti, kad gamta yra geriausia gydytoja. Būdami lauke bet kokiu oru, jūs iš naujo užmegsite gyvybiškai svarbų ryšį su žeme, kurį visi turime vos gimę, bet kažkodėl prarandame. Taip pat sužinosite, kaip atsipalaiduoti ir išgirsti, ką mums sako intuicija be viso to „triukšmo“, kuris paprastai ją blokuoja.“
Kodėl knygos pavadinime yra vilkas?
„Mes visi esame gyvūnai, turintys potencialią galimybę prisijungti prie savo instinktyvios, pirmapradės pusės. Mano nuomone, vilkas yra puiki žmogaus būsenos dvilypumo metafora. Viena vertus, jis išreiškia mūsų laukinę prigimties pusę, gebėjimą pajusti pavojų ir giliausių, tamsiausių jausmų baimę – mūsų pirmykštę energiją, kuri mus verčia reaguoti negalvojant ir skatina elgtis taip, kaip to reikia, kad išgyventume. Kita vertus, vilkas yra itin bendruomeniškas gyvūnas, ištikimas savo gaujai, noriai bendraujantis, turintis stiprius instinktus ir mėgstantis laisvę. Vilkas yra tarytum mano „šešėlinis gyvūnas“ jo elgesio bruožai atitinka tam tikrus mano pasąmonės, asmenybės ir dvasios aspektus – tai, apie ką vėliau papasakosiu plačiau. Lygiai kaip ir man, šiam žvėriui aplinka yra gyvybiškai svarbi jo gerovei ir išlikimui.
Kalbant apie mane, aš susitapatinu su vilko jautrumu, ištikimybe gaujos nariams, protu ir draugiškumu. Vilkui reikia erdvės, kur galėtų laisvai klajoti, o mums, žmonėms, lygiai taip pat reikia vietos, kurioje galėtume „būti“. Jei vilkai neturi užtenkamai erdvės, nebegali naudotis klajojimo ir medžiojimo instinktais, ir tai jiems sukelia didelį stresą. Atsidūrę nelaisvėje, vilkai nebegali elgtis taip, kaip diktuoja instinktai, todėl tampa pernelyg budrūs – daug budresni, nei būtų laukinėje gamtoje. Pamažu kailis praranda blizgesį, prigęsta akys, atbunka instinktai. Ir, nors galiausiai vilkai susitaiko su nauja padėtimi, jie nebėra tokie, kokie buvo prieš juos sugaunant.
Ar randate panašumų į save? Ar panašu į tai, kaip jūs jaučiatės? Ar į jūsų erdvę braunasi dvidešimt pirmasis amžius? Mes, žmonės, turime susigrąžinti laukinę prigimtį, slypinčią kiekviename iš mūsų. Kaip sakoma „Įmeskite mane pas vilkus, ir aš grįšiu, vadovaudamas gaujai.“
Jonathan Hoban

JONATHANAS HOBANAS yra žymus britų psichoterapeutas, jis taiko unikalų gydymo būdą, vadinamą „ėjimo terapija“. Šis psichoterapinio gydymo metodas, pagal kurį vaikščiojimas gamtoje – užmiestyje arba žaliuosiose miesto plotuose – derinamas su konsultavimu, stebėtinai pagerina klientų, pradedant streso išvargintais įmonių vadovais, įžymybėmis ir baigiant paprastais žmonėmis, būklę. Vaito salos gilumoje jis organizuoja „perdegusiųjų“ reabilitacijos stovyklas, kur žmonės atgauna fizines ir dvasines jėgas.