Meilė, džiazas ir velnias. Barbora Radvilaitė

Tai – vaizduojamos epochos dvasia alsuojanti, bet ir šiandien aktualumo neprarandanti tragikomedija. „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) pasakoja apie jaunus bastūnus – Andrių, Julių ir Luką. Svaigalai, cigaretės, konfliktai su tėvais ir negebėjimas susivaldyti veda į destrukciją. Puikiai iliustruojama, kaip traumuoti vaikai niekina savo tėvus ir ilgainiui ši neapykanta virsta neapykanta sau ir visam pasauliui. Į meilės ir mirties šokį džiazo ritmu įtraukiama likimo mėtyta ir vėtyta, bet šviesią prigimtį išsaugojusi septyniolikmetė Beatričė. Ji siekia išgelbėti jaunuolius. Tai knyga apie vėlyvos paauglystės nuklydimus, sovietmečiu padarinius, vidinį destruktyvų pyktį.

„Barbora Radvilaitė“ (1972) – istorinė poetinė drama atgaivina didingiausią Lietuvos meilės istoriją, įsiplieskusią tarp Lenkijos karaliaus ir LDK valdovo Žygimanto Augusto bei kilmingos našlės Barboros Radvilaitės. Kūrinyje, kuriame aidi Vilniaus ir Krokuvos garsai, randame pasiaukojimą, valdžią ir meilę bei tragišką jos baigtį. Didieji istorijos įvykiai dramoje lieka pašonėje. Į pirmą planą iškeliama vidinė veikėjų drama ir kova dėl meilės. Tačiau Barbora – dar viena istorinė moteris, ištrinta savo pačios istorijoje.

Juozas Grušas (1901–1986) – vienas žymiausių lietuvių dramaturgų, prozininkas, eseistas ir kultūros veikėjas. Pradėjo rašyti dar tarpukariu. Stalino valdymo metais aptilo. Sugrįžo su nauja kūrybine energija cenzūrai šiek tiek atslūgus. Įvertintas LSSR valstybinėmis premijomis 1957 ir 1976 m. Jo pjesės yra įvairios ir intelektualios, kalbančios apie vertybes ir tiesas. Jose plėtojamos žmogaus pareigos ir kaltės problemos. Vaizduojami skirtingų dvasinių pasaulių asmenys. Kūrinių išversta į vengrų, anglų, bulgarų, lenkų, vokiečių ir kitas kalbas.