Palikę užuovėją

Šioje knygoje Ričardas Bachas, "Džonatano Livingstono Žuvėdros" autorius, tęsia savo skrydį į vidines erdves, ieškodamas dvasinės pilnatvės ir atsakymų į amžinuosius klausimus.

"Pusmylę pakilęs nuo žemės, palaikomas nailoninių sparnų ir vilties, kad netrukus pūstelės palankus vėjas, gyvenimas kybo ant plauko. Prieš penkiasdešimt metų Ričardas Bachas, tuomet dar baikštus vaikas, nusitvėręs šio plauko pažadėjo sau, kad kada nors sugrįš pas anuometinį save išmokyti jį to, ką per visą gyvenimą pavyko sužinoti. Atrodė, šis pažadas liks neištesėtas, bet štai vieną dieną, kybodamas tarp dangaus ir žemės, Ričardas netikėtai susitiko Dikį Bachą, devynmetį nenuoramą, prieštaraujantį viskam, ką siūlė Ričardas.

Šioje nepakartojamoje minties kelionėje Ričardas ir Dikis gilinsis į amžinuosius klausimus ir, norėdami rasti dvasios pilnatvę, bandys į juos atsakyti. Kodėl tasai, kuris dvasiškai tobulėja, niekad nesijaučia subrendęs? Ar galime ramiai susitaikyti su savo pasirinkimų pasekmėmis? Kodėl tik atsisakę saugumo jausmo ir palikę užuovėją galime ryžtis įgyvendinti savo pačias drąsiausias svajones ir pakilti skrydžiui?" (Richard Bach)