Prarastos valandos

Vyrai, kurie rašo istorijos knygas, pasakoja apie mūšius ir pergales. O žmonių sielų istorijas pasakoja moterys.

„Prarastos valandos" – istorija apie tai, kad kiekviena moteris turi turėti dukterį, kuriai papasakotų savo istoriją. Apie paslaptis, kurios griauna gyvenimus, ir pamokas, kurias išmokstame jas sužinoję.

Kai Paiper Milz buvo dvylika, ji padėjo seneliui užkasti dėžę sode už namo. Dėžė buvo senelės, todėl mergaitė pernelyg nesidomėjo, kas jos viduje, ir tai niekam nerūpėjo dar dvylika metų. Nelaimingas atsitikimas žirgų lenktynėse sudaužė visas Paiper svajones apie olimpinį auksą. Po senelio mirties ji paveldėjo namą su visomis jo paslaptimis, įskaitant ir kambarį, kurio nėra. Ar jis visgi yra? Bandydama atsigauti po sunkios traumos, ji sugrįžta į senelių namus ir prisimena sode užkastą dėžę. O joje – iškarpų albumo lapai ir grandinėlė, iki pusės apkabinėta karuliais. Ir 1929-ųjų laikraščio iškarpa, kurioje rašoma, kad Savanos upėje buvo rastas kūdikio kūnelis. Grandinėlė ima pasakoti apie tris drauges tais tolimais 1920-aisiais: kiekviena jų segėdavo grandinėlę keturis mėnesius, papuošdavo ją karuliu ir fiksuodavo draugystę iškarpų albume. Tačiau kodėl viskas nutrūko? Kas buvo tas kūdikis? Ir kodėl jos liūdnoji senelė apie tai niekada nepasakojo?

Paiper visada manė, kad senelė neturi ką papasakoti. Ir tik dabar, kai jau per vėlu, ji supranta klydusi. Ir leidžiasi į istorijos paieškas.

Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys", „Pakrantės medžiai", „Naktis, kai užgeso šviesos".