Sidabrinė avelė

Autorius kūrybos eigą nusako taip:

 „Čia pat akimirksniu užplūdusi mintis nugramzdino mane į neįtikėtiną suvokimą – Kūrėjas šiuo metu vykstančio fenomeno tėkme atsiliepia į norą mokytis tiesioginės kalbos su Juo! Jis palaiko pačią tiesioginio bendradarbiavimo idėją! Šios mintys susiliejo su vis dar plūstančiu,  tarsi jūros potvynių vanduo, tos pačios tirpdančios nirvanos jausmu. Kartais jis tapdavo toks intensyvus, kad aš tarsi išnykdavau, ištirpdavau bangoje, galėdavau tik jausti tą palaimą visu savimi, ir tiek. Tuomet  dingdavo bet koks noras analizuoti, suprasti, tai būdavo tobulo susiliejimo su Kūrėju akimirkos.  Pažinimo kalno viršūnėlėje jos palikdavo tik palaimos jausmą, panašų į Tėvo delnuose supamo kūdikio  džiaugsmą. Ir tai buvo tobulos, ištirpdančios meilės akimirkos. Jos tirpdo mane nenusakomu Nušvitimo  jausmu. Likimo tėkmėje nieko nėra atskirai, viskas sulieta į vientisą srovę. Būtina tapti  Kūrėjo-Dievo draugu, bendradarbiu. Visa sielos struktūra ir vibracija nuoširdžiai atsispindi mano  kūryboje – paskaitose, eilėse, prozoje, dramaturgijoje. Noriu paminėti kelis kūrinius, kuriuose ši  mistinė patirtis reiškiasi stipriausiai. Pirmoje eilėje tai „artima siela“ Oskaras Milašius ir vidinis pokalbis su juo eilėraštyje „Kryžius“. Ir Oskaras, ir aš labai skirtingai, bet reiškiamės dramaturgijoje ir poezijoje. Kiek žinau, ir Oskaras, ir aš esame patyrę nušvitimą. Visa tai formuoja ypatingą jungtį. Kitas pavyzdys – eilės „Nefertitė“. Moteris balzamuota ir palaidota sarkofage prieš bemaž tris tūkstančius metų. Apie ją, jos grožį ir galią sklinda legendos. Tai patvirtina ir turtingumu stebinančios jos kapo puošmenos. Aiškiaregiškam žvilgsniui į šią asmenybę, jos gyvenimo laikmetį, nėra jokių apribojimų. Pirmas jausmas. Prisimenant šią moterį ir jos metą, tai stebinanti milžiniška įtampa. Pavadinčiau ją – mirties spaudimu. Gyveno tuo metu žmonės labai trumpai, apie dvidešimt metų ir visi, įgiję galią ir turtą, ne tik valdovai, visomis išgalėmis stengėsi pratęsti savo egzistenciją tarnaudami pomirtinio gyvenimo idėjai. Ji buvo dominuojanti ir verčianti balzamuoti kūnus, dėti į kapus buities reikmenis, puošti ir kruopščiai slėpti kapus. Manyje tai generavo paprastą ir nepaprastą gailestį ir  šypseną. Manau, kad tų jausmų atspindį skaitytojas ras minėtose eilėse.“