Baltaragio malūnas

Ar atneš laimę sandoris su nelabuoju?

Vienišas senstelėjęs malūnininkas Baltaragis pasirašo sutartį su Pinčiuku – tai jam padės vesti mylimąją, o už tai turės atiduoti, ko neturi dabar, bet turės, kai ves. Tikrąją pažado kainą Baltaragis suvokia per vėlai. Nelabajam jis pažadėjo savo gyvenimo džiaugsmą – dukterį Jurgą. Sumanus malūnininkas pergudrauja velnią ir šis net septynerius metus jam tarnauja malūne. Tačiau klastai išaiškėjus, Pinčiukas ima keršyti, ir prasideda neregėti negirdėti dalykai.

„Baltaragio malūnas“ – žymiausias rašytojo Kazio Borutos (1905–1965) kūrinys ir vienas įdomiausių, reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių.

Knyga buvo išleista iškart po Antrojo pasaulinio karo, bet tuojau pat nugulė į sovietinei valdžiai ideologiškai neparankių kūrinių spec. fondus. 1962 m. Boruta perrašė savo knygą ir tik 2005 m. buvo išleistas šis pirminis, tikrasis tekstas.

Romane žavi lietuvių pasakoms būdingi motyvai: velniai, stebuklų pasaulis, kuris itin darniai supinamas su realybe, kasdieniu kaimo gyvenimu. Tai suteikia kūriniui mito atspalvį bei žavi skaitytoją.

Autorius ypač dėmesingai vaizduoja dukters ir tėvo ryšį. Skaitytojus įtraukia ir emocinga, gyva kalba. Išskirtinumo suteikia realybės ir fantazijų pynės, taip pat veikėjų pasirinkimai, nulemiantys jų likimą.

„Baltaragio malūnas“ – poetinis kūrinys, jis sprendžia išimtinai dvasios problemas ir savitai filosofuoja apie grožį ir negražumą, gėrio ir blogio kovą, kurioje neretai triumfuoja blogis, apie vidinę moralinę pergalę po fizinio pralaimėjimo, apie žmogiškosios egzistencijos trapumą. Kūrinys aukština gražią meilę, svajonę, gebėjimą gyventi išdidžiai – pagal savo sielos poreikį, o kilus būtinybei ir grumtis su neganda, nepasiduoti likimui.

Dalia Striogaitė