Skudurėlių šventė

ROMANAS APIE NYKIMĄ IR NYKSTANČIUOSIUS

Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke’s, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė“ – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...

„Skudurėlių šventė“ yra paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas“ ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“) dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas“ ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.

Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. D. Kajoko kūryba, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įvertinta daugeliu svarbių Lietuvos literatūrinių premijų. Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu.