Vilniaus bomberio išpažintis

„Jeigu skaičiuotume ir tą pirmą nusikaltimą, kurį padariau būdamas nepilnametis, iš viso bus keturiolika. Bet tai kartu su bendrininku paėmus. Aš asmeniškai 10 žmonių nužudžiau, – ramiu tonu kalbėjo Valerijus Januškevičius.

– Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu: kartais pamirštu, už ką čia sėdžiu. Atrodo, kad gimei kalėjime ir augi kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas.“

„Vilniaus bomberio išpažintis“ – iki šiol šalies teisėsaugos elitą šokiruojanti tikra istorija apie tamsiąją sovietinės epochos pabaigos Lietuvoje pusę ir ką tik laisvę atgavusioje šalyje siautėjusius žmogžudžius iš garsiausio ir daugiausia žmonių nužudžiusio samdomo žudiko lūpų. Jaunasis Valera savo žygiais Lietuvą pirmąsyk sudrebino 1972-aisiais, būdamas vos 16 metų, jo kruvinos kelionės po Vilnių ir jo apylinkes truko nuo 1992 iki 1998-ųjų, o kai kurie kruvinieji užsakymai tapo parodomosiomis akcijomis visam sostinės nusikaltėlių ir politikų pasauliui. Su „Vilniaus brigada“ sietas verslininkas Rimantas Grainis vidury dienos išlėkė į orą savo prabangiame mersedese prieš pat Vyriausybės langus, o jo agoniją ir paskutinius atodūsius regėjo šimtai į sostinės centrą papietauti išėjusių žmonių, tarp jų buvo ir įvykį užfiksavęs žinomas fotografas.

V. Januškevičius Lukiškėse prisipažino visada žavėjęsis mechanizmų paslaptimis. Jam buvo įdomus ir žudymo mechanizmas. Atrodė, kad tai jam rūpėjo kur kas labiau nei aukoms ir jų artimiesiems sukeltas skausmas. Tad tardymo metu demonstruodamas, kaip sukonstruoti savadarbius sprogmenis, Bomberis atrodė kaip tikras dailidė, amatą bandantis perduoti savo mokiniams. Tik čia buvo ne mokiniai, o „Aro“ pareigūnai, su didžiausia nuostaba stebintys, kiek Bomberis išmano apie savadarbius sprogmenis. „Į galvą? Na, kontrolinius paleisdavau... Vienas, du, trys, keturi – keturis prisimenu, bet gal penki, maždaug pusė“, – lenkdamas pirštus savo aukas ir paleistus šūvius skaičiavo Vilniaus bomberiu pramintas samdomas žudikas. Koks jausmas aplanko, kai tenka šauti į vyrą arba į moterį, pavyzdžiui, paleidžiant kontrolinį šūvį? „Koks skirtumas, į vyrą ar į moterį? Sakyčiau, didelis. Kaip vaiką nušauti ar kokį banditą. Toks ir skirtumas. Morališkai labai blogai jautiesi. Labai sunku. O sprogdinimai man neįdomūs, nes manau, kad tai primityvus darbas. Žmonių grobimas už išpirką – labai sudėtingas reiškinys. Čia kaip žaidimas šachmatais: kas ką – ar policija tave, ar tu žmogų? Įdomus dalykas, čia jau aukštasis mokslas.“ V. Januškevičiaus kruvinos kelionės prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, o pirmąjį teismo sprendimą samdomas žudikas su bendrais išgirdo tik po 2000-ųjų. Jų aukomis tapo 14 asmenų. Aukų sąraše – pardavėjai, inkasatoriai, valiutos keitėjai, turgaus administratorė.

V. Januškevičiaus pakištas sprogmuo į orą buvo pakėlęs ir „brigadinių“ veikėją  Jurijų Kriukovą-Kriuką. Kiekvieną kartą – jokių pėdsakų, jokio siūlo galo policijai. Norėdami sučiupti nepagaunamus banditus kriminalistai iš nevilties sugalvojo įvairiausių planų. Bet jis buvo sulaikytas tik po 6 metų intensyvių paieškų 1998 m. Vilniaus centre. Šiuo metu Bomberiu pramintas vyras atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę Pravieniškių „zonoje“. 2020 m. rudenį 64 metų žudikas pateikė prašymą dėl lengvesnių kalinimo sąlygų, nes pareiškė norą dirbti ir užsidirbti. Nors kadaise žmones už pinigus žudęs nusikaltėlis už grotų didesnių problemų nekelia, vos du kartus pažeidė taisykles ir sulaukė vienos nuobaudos, teismas kategoriškai atmetė V. Januškevičiaus prašymą.