Žengti į Panerių memorialą – lyg žengti į atminties mišką.
Paneriai – viena reikšmingiausių Antrojo pasaulinio karo atminties vietų Europoje.
Vilniaus pakraštyje besidriekianti, romantiška, kurortu turėjusi tapti erdvė virto masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. O vėliau, 1960 m. įsteigus Fašizmo aukų muziejų ir 1977 m. memorialą – atminties ir atminties politikos scena, kurioje per aštuonis dešimtmečius vis pritrūkdavo vietos pačioms aukoms.
Monografijoje gilinamasi į memorialo biografiją, atspindinčią pagrindinius SSRS ir nepriklausomos Lietuvos atminimo politikos posūkius, ir narpliojami atmintį apie Panerių aukas apraizgę procesai. Žvelgiant į Panerius kaip į gamtos, kultūros ir politikos sampynos erdvę, netrunka paaiškėti, jog iš pirmo žvilgsnio ne itin kompleksiškas ir klaidus objektas talpina daug paslapčių: nutylėtų vardų, rusenusių konfliktų, nepažymėtų objektų, archyvuose nugulusių architektūrinių sumanymų.
Zigmo Vitkaus knyga kviečia į kelionę po skendintį šešėliuose, mažai pažįstamą, todėl klaidų atminties mišką. Jame skamba tylūs balsai, pasakojantys istorijas apie skausmą ir mirtį, žmonių sielas sudarkiusius randus, istorijos klastojimą, užmarštį ir bandymus ją įveikti. Vienas solidžiausių Holokausto atminimo politikos temų ekspertų Lietuvoje parašė mums visiems labai reikalingą knygą – 80 metų apimančią Panerių kaip smurto teritorijos ir atminties vietos biografiją.
– istorikas doc. dr. Aurimas Švedas (Vilniaus universitetas)
Paneriai – unikali, stambiausio masto Holokausto aukų žūties vieta Lietuvoje. Tačiau siaubingo nusikaltimo įamžinimas tapo itin sudėtingu ir net prieštaringu procesu. Zigmo Vitkaus monografija, mano galva, – itin vertingas, beje, ir lengvai skaitomas kūrinys, kuriame autorius pabrėžia Panerių memorialo svarbą ne tik Holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams ir jų palikuonims, bet ir Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės vystymuisi.
– istorikas prof. Saulius Sužiedėlis (Milersvilio universitetas)
