Baltoji chrizantema

Kaip iškęsti vergiją ir toliau norėti gyventi?

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Kaip henajo – nardytoja, nerianti į ledinį jūros vandenį ir ieškanti kriauklių arba austrių – ji džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve. Nepaisant japonų okupacijos, jų gyvenimas šioje mažoje saloje prie Pietų Korėjos krantų išliko ramus, tačiau budrus, baiminantis japonų karių.  Kol vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų“.

Pietų Korėja, 2011-ieji, jaunesniąją seserį Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Ji pasakoja apie praeitį, kurią slėpė nuo savo šeimos, nepasakodama jiems apie dieną, kai jos seserį pasiėmė japonų kareivis. Kad atrastų ramybę ji priversta pažvelgti praeičiai tiesiai į akis. Sielvartas, kaltė ir meilė šeimai, praeities našta užgriūva Emi ir ji pagaliau pasakoja savo vaikams apie savo netektis, liūdesį, baisius dalykus, nutikusius jos kaimui ir šeimai. Ar Emi, regėdama besikeičiančius savo vaikus, sugebės susitaikyti su išlikusiosios kaltės jausmu ir atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?

Tai grožinės literatūros kūrinys, tačiau jame yra tokia praeities tiesa, kokią galima rasti nebent istorinės fantastikos knygose.

Mary Lynn Bracht debiutinis romanas pasakoja iki šiol Vakarų pasaulyje mažai girdėtą istoriją apie šimtus tūkstančių Korėjos moterų bei mergaičių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais Japonijai kolonizavus Korėją pateko į Japonijos armijos seksualinę vergiją. Autorės pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities nuodėmės nebepasikartotų.

Kartais senas žaizdas reikia atidaryti, kad jos tinkamai užgytų. Baltoji chrizantema – Korėjoje laidotuvių gėlė, mirties gėlė. Ši istorija pasakoja apie mirtį – galbūt ne visada kūno mirtį. Dvasia taip pat gali mirti.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Iš mamos ir jos draugių pasakojimų suprantu, kad kiekviena jų išgyveno savo asmeninę istoriją.“– sako autorė, aiškindama, iš kur sėmėsi įkvėpimo savo jaudinančiam debiutui Baltoji chrizantema. Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą, ji pradėta lyginti su tokiomis knygomis kaip „Geišos išpažintis“ bei „Bėgantis paskui aitvarą“.

„Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Man sunku net įsivaizduoti...“ – sako M. L. Bracht kalbėdama apie romane aprašomų seserų istoriją. „Susimąsčiau, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė? Iš 200,000 užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirčių skaičius. Kaip iškęsti vergiją ir gyventi toliau? Kokia moterimi turi būti? Žinau. Henajo.“