Išėję prie upės

Mane aprašo Vilnius. Iš pradžių buvo rūškanos jo Kalvarkės, kuriose taksistas partrenkė mano šunį ir nesustojo atsiprašyti, tada – amžinasis, lyg pamirštas pleistras neatplėšiamas Žvėrynas, miglotai, kaip per ananasų sultis vis dar regimas Žurnalistikos institutas, Vokiečių gatvė ir TSPMI, o tada pavėjui lyg nėščiųjų pilvus išpūtę spinakerius praplaukė laivai, pirmieji darbai redakcijose, net Tailando boksas bus čia koją pakišęs ir visa tai spėjo įvykti nuo trapios 1989-ųjų žiemos, kuri tuomet dar buvo balta kaip tuščias puslapis.

Išėję prie upės. Ten, kur žydi kaštonai, ten, iš kur nebegrįžtama, kur kada nors visus sutiksiu – esamus ir nesamus, tikrus ir susapnuotus. Sraunioje juodos upės tėkmėje vėl šmėstels mažoji kino salė, vaikai stovės išsirikiavę prie vaišėmis nukrautų stalų, o už jų nugarų mirgės didelis ekranas, rodantis filmą apie už tolimų vaikystės šviesmečių egzistuojantį obelų sodą, duobėto žvyrkelio perskrostą į dvi dalis, kvapniuose obelų žieduose atsivers ryškiomis šviesomis tviskantis Paryžius, dangoraižių peiliais badomas Niujorko dangus, obelų žiedai skleisis kuždėdami apie trijų kilometrų ilgio koridorius Kauno klinikose, Teksaso dykumas ir kaimo plynę, kurioje vis dar įrengtas FTB štabas, o kramtomąja guma ant sienų prilipdyti žemėlapiai ir pavojingų žudikų fotorobotai bekonstinentiškame vėjyje šlama it meldai.