Tiesa akių nebado

Tiesa akių nebado

Internetu:
10,41€
Knygyne:
12,25€

Apie

„Paskutinis LDK“ pilietis – ne kartą esame girdėję tokį apibūdinimą. Daug kas mano, jog kalbama apie Czesławą Miłoszą. Tačiau iš tiesų šitaip pats Miłoszas 1989 m. pavadino Józefą Mackiewiczių (1902–1985) – vilnietį žurnalistą, rašytoją, mąstytoją. ...

Informacija

  • Metai 2015
  • Puslapiai 232
  • Leidykla Naujasis Židinys-Aidai
  • ISBN 978609816303

Prekę galite įsigyti šiuose knygynuose:

Šie duomenys atnaujinami kelis kartus per parą, todėl rekomenduojame paskambinti į pasirinktą knygyną ir pasitikslinti prekių likutį. Knygynų kontaktus rasite čia.

Knygos „Tiesa akių nebado “ aprašymas

Tiesa akių nebado

„Paskutinis LDK“ pilietis – ne kartą esame girdėję tokį apibūdinimą. Daug kas mano, jog kalbama apie Czesławą Miłoszą. Tačiau iš tiesų šitaip pats Miłoszas 1989 m. pavadino Józefą Mackiewiczių (1902–1985) – vilnietį žurnalistą, rašytoją, mąstytoją. Mackiewicziaus išpažįstamas „kraštietiškas“ patriotizmas remiasi ne kalba ar etnine kilme, bet kraštovaizdžiu. Jau gyvendamas išeivijoje, atsakydamas į vienos anketos klausimus apie tautybę ir kilmės šalį jis parašė: antikomunistas iš Rytų Europos. – Jonas Malinauskas Lietuviškai jau išleisto Mackiewicziaus romanas Kelias į niekur, kurio veiksmas sukasi apie žmonių pastangas gyventi kaip žmonėms Vilniuje, 1940 m. bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Tiesa akių nebado kažkuria prasme yra šio romano priešistorė: liudija, mąsto, pasakoja apie 1938–1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas. „Norėdamas matyti visą krikščionišką visuomenę, sveikinančią Lietuvos karius, tikėjausi ne kažokių lietuvių ir lenkų santykių pagerėjimo akcentų, bet atsirandančio tautų ir konfesijų solidarumo bolševikijos raudonojo imperializmo akivaizdoje. Norėjau matyti susitaikymui ištiestą ranką, iškeliant ne Vilniaus atidavimą Lietuvai, bet visiems bendrą reikalą. Tam bendram reikalui buvo svarbiausia, kad Vilnius nebepriklauso bolševikams, ir mažiau svarbu, kam jis priklausys po karo – Lenkijai ar Lietuvai. Visiškai klydau. Lenkų visuomenė priešiškai sutiko Lietuvos kariuomenės įžengimą, o lietuvių visuomenė padarė viską, kad tas priešiškumas didėtų ir atskirtis dar labiau gilėtų.“ (Tiesa akių nebado)

Rašyti komentarą

    Prastai   Gerai