Tik ištarti reikėjo

NAUJAUSIA RAMUTĖS SKUČAITĖS POEZIJA IR TRUMPOJI PROZA

Ramutės Skučaitės – poetės, vertėjos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės – poezija lietuvių literatūroje turi svarią vietą. Didžiąją savo kūrybos dalį poetė skyrė vaikams, jos knygos užaugino keletą kartų. Pora pastarųjų dešimtmečių leidžia poetei atverti asmenines patirtis, eilėraščiais daugiau kalbėtis su suaugusiais.

Ir naujausioje knygoje „Tik ištarti reikėjo“ poetė prisimena jaunystę, Sibiro tremties metus, tai atsišaukia knygos skyrių pavadinimais („Kritimas“, „Prisiminimas“, „Kita šalis“, „Išdavystė“), tų metų realijomis (lageris, Bronytė iš tolimosios Zimos); keletas eilėraščių parašyta rusų kalba. Praeities įspūdžiai įaudžiami į dabartį, kuri yra tikroji emocijų, apmąstymų erdvė. Poetė žvelgia į savo gyvenimą iš tolimesnės distancijos, suvokdama apskritai žmogaus prigimtį, būties trapumą, baigtinumą. Ji nesideda istorinių įvykių teisėja, o natūraliai priima gyvenimą kaip išbandymų virtinę, gėrio ir blogio susidūrimus. Poetė nemoralizuoja, ji neturi pretenzijų nei žmonėms, nei Aukščiausiajam. Autorė kalba įvairiomis temomis. Skaitytojus ji paperka melodingu eilėraščiu, meistrišku eiliavimu. Jos poetinė kalba talpi, taki. Atviros, iš pirmo žvilgsnio lyg neišbaigtos frazės perteikia emocijos kryptį – su abejonėmis, šūksniais ir klausimais, kontrastais, nutylėjimais. Tokia forma iškalbinga, daugiaprasmė, įtraukianti.

Yra knygoje ir trumpų prozos intarpų, panašių į dienoraščio fragmentus. Autentiška poetės patirtis, skaitytojus sužavėjusi knygoje „Takelis iš naujo“ (2001), buvo vis naujai įprasminama vėlesnėse knygose „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“, „Tai priimkit, kas priklauso“. Naujausia knyga – vėl stebėtinai turininga, patraukianti tyliais pokalbiais su savimi ir kitais.