Vidurdienio dalgis

Rašytojo Romualdo Granausko kūrinių seriją, kurioje jau išleistos knygos „Baltas liūdesio balandis“, „Kai reikės nebebūti“, „Duburys“, „Rūkas virš slėnių“ ir „Rinktinės apysakos“ papildo nauja knyga. Šiame Romualdo Granausko kūrinių serijos tome „Vidurdienio dalgis“ sudėtos vienos svarbiausių rašytojo parašytų novelių.

Pirmą ploną knygelę išleidęs 1969 metais, Romualdas Granauskas jautė, kad galva net „ūžė nuo neparašytų apsakymų“. Ir kaip pats sako, puolė rašyti. Knyga „Duonos valgytojai“ (1975) tapo etapiniu ženklu visai lietuvių prozai. Kaip seniai tai buvo! Ir kaip tai nesvarbu, kai kalbame apie prasmės ir estetinės kokybės grynuolius. Beveik per pusšimtį kūrybos metų rašytojas sukūrė apsakymų, novelių, esė, apysakų, scenarijų, romanų, bet kaip tik mažasis žanras liko nei laiko dantims, nei kasdieniam informaciniam triukšmui nepavaldus.

Tai absoliučioji lietuvių novelistikos klasika, kuri sugulė į šią knygą. Nuobodūs žodžiai – klasika, rinktinė? Kiekvienai literatūrai svarbu turėti patikimas atramas. Kiekvieną žinomą rašytoją galima atrasti iš naujo. Laiko distancija tik sustiprino Granausko novelių vertę ir nenuginčijamai paliudijo lietuvių kalbos pilnatvę. Ko skaitydamas ieškai literatūros tekste – tas ir persmelks: užklups egzistenciniai klausimai, nuramins baltiškieji archetipai, išgąsdins istorijos destruktyvumas, sukrės tautos likimo lūžiai, nustebins individo orumas, paguos gamtos ir kultūros tvermė. Rutinos ištiktą žmogų nuramins žodžiai: „kaip iš tikrųjų gražu ir gera gyventi pasaulyje kiekvieną sekundę“ („Saulėlydžio senis“). Jūratė Sprindytė