Apie peles ir žmones (2-oji laida)

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones" pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai — smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis — nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę — nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių. Svajonė dalintis ateitimi kartu kurį laiką palaiko vyrų dvasią ir tai užkrečiama: Ištrūkti iš izoliacijos, mėgautis laisve ir partneryste – tai galinga.

Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.

"Vis dėlto kiekvienas žmogus žudo tai, ką myli..."

Domino efektas: Lenis priverčia visus svajotojus pabusti košmarui. Vienintele paguoda tampa rasti kitą žmogų, kuris pakankamai supranta skausmą žudant tai, kas patinka, kad pasiūlytų paramą ar draugystės ženklą tikrovės varge.

Novelė „Apie peles ir žmones“ yra pilna simbolikos. Džordžas ir Lenis yra apsėsti amerikietiškos svajonės. Tačiau ar tai kada nors įmanoma pasiekti? Ar visuomenė žmones traktuoja kaip pakeičiamus? Ar mūsų socialinės apsaugos tinklai yra patikimi ir tinkamai veikia?

Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.

„Apie peles ir žmones" tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai — 1939 metais (rež. L. Milestone'as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise'as).