Dėdė Vania

Viena iš keturių rusų rašytojo Antono Čechovo parašytų pjesių „Dėdė Vania“ buvo pastatyta daugelyje Europos teatrų scenų. A. Čechovas, kaip jam įprasta, vaizduoja paprastus žmones ir jų kasdienybėje ieško atsakymų į pamatinius prasmės, teisingumo, likimo klausimus.

Rašytojas pasakoja apie pasaulį, kuriame šeimos ryšys trapus arba jo beveik nelikę, viską užvaldo rutina ir nuobodulys, o kilnesni jausmai, siekiai ir tikra aistra gyventi – seniai užgesę.

Tiesa, Antonas Čechovas tą banalią kasdienybę meistriškai supriešina su žmoguje egzistuojančiu poreikiu augti ir kovoti už grožį ir tikrumą, čia drąsiai prabyla poetiškoji kūrėjo pusė ir „Dėdės Vanios“ veikėjų monologuose tos drąsos atsiverti poezijai tikrai apstu. Taigi šalia blaivaus gyvenimo vertintojo stoja lyriškas poetas, o tragiškas istorijas pildo komiški elementai. A. Čechovas – ne tik subtilus psichologas, bet ir puikus poteksčių meistras.

Drama „Dėdė Vania“, nors ir sukurta XIX amžiuje, turi daug XX amžiaus dramaturgijos bruožų, joje nemažai struktūrinių naujovių, kurių kitų to meto autorių kūriniuose nebuvo. Pats autorius pjesę vadina taip: „keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo“, tačiau pats veiksmas nėra iki galo aiškiai suskaidytas į scenas. Dažniausiai viename epizode kalbasi pora pjesės veikėjų ir jų pokalbio metu aiškėja tolesnė kūrinio varomoji jėga.

Pjesės „Dėdė Vania“ veiksmas nėra intensyvus, čia jame daug psichologinio intelektualaus veiksmo. Kasdienis gyvenimas ir buitinės situacijos – būtent tokiais vaizdais A. Čechovas siekia atskleisti gyvenimo dramatiškumą, kuris iš esmės slypi nuolatinėje žmogaus būsenoje. Tai užprogramuotas vidinis konfliktas. Panašu, kad šiuo kūriniu A. Čechovas peržengė klasikinės dramos ribas ir rado naujų išraiškos formų, kurios jau daugiau nei šimtmetį yra tinkamos tiek teatrui, tiek jo žiūrovui.