Senė

Alfonsas Bieliauskas (1923–2018) – prozininkas, publicistas, literatūros kritikas, vienas žinomiausių vyriausiosios kartos rašytojų, išleidęs keliasdešimt įvairios tematikos knygų. Naujausia, o ir paskutinioji, rašytojo knyga – romanas „Senė“, jos kūrimo laikotarpis žymimas 2014–2017 m. Šia knyga kūrėjas tarsi ir atsisveikina su savo skaitytojais, tą mintį juolab sustiprina knygos pabaigoje publikuojamas „Memento mori“ – atviras ir jautrus gyvenimo credo. Stipriąja romanisto kūrybos dalimi laikytinos lyrinės-psichologinės refleksijos, savita stilistika, sąmonės srauto ir vidinio monologo dermė. Visa tai šiame romane meistriškai, netgi, galima sakyti, rafinuotai, persipina, sulydo romano formą ir turinį.

Skaitytojas jau pirmu sakiniu – lekiančio traukinio „liepsnojančiais langais“ ir smingančio „viską suryjančion erdvėn“ įvaizdžiu – pranašingai įtraukiamas į Elenos Poniatovskos, neva lenkų didikų palikuonės, gyvenimo sūkurį, savotišką moters likimo istoriją, kurioje meistriškai persipina realybė ir išmonė, svajonė ir galimybės, skurdas ir prabanga, gėris ir purvas, kur lemtingai karaliauja vitalinis meilės, siekiamybės motyvas. Pro groteską, satyrą, sarkazmą, natūralistinius, kartais nužmoginančius vaizdus ar jų prielaidas blykčioja kaip tie liepsnojantys traukinio langai gyvo žmogaus siela su savo skausmu, meile, tikėjimu, nerimu, viltimis. Tai „kitokia“ knyga, prisodrinta psichologinių digresijų, prasminių niuansų ir pauzių, įprasmintų pedantiškai tiksliai išdėstytais skyrybos ženklais ar užkoduotais nutylėjimais. „Praryti“ ją vienu atsikvėpimu būtų sunkoka. Skaitytojui, o ir literatūros teoretikui, turėtų būti įdomu sekti ne tik siužetinę giją, bet ir struktūros elementus, vingrią stilistiką, netipiškus charakterius ir sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes.