Šuns širdis

1917 metais užgrobę valdžią Rusijoje bolševikai nutildė šalies menininkus, revoliucijos ir pilietinio karo liudininkus. Daugumą tiesiog sunaikino. Kelis dešimtmečius literatūroje, kine, teatre, tapyboje, skulptūroje spindėjo plokščias „herojinės“ revoliucijos paveikslas. Kitos to meto įvykių versijos, neredaguotos ir nekupiūruotos, pasirodė tik XX amžiaus pabaigoje.

„Šuns širdis“ — tai vėlgi mokslinis eksperimentas, kuriuo Bulgakovas užmaskuoja savo pasibjaurėjimą besiformuojančiu komunizmu. Aptariamas eksperimentas yra apie gatvės šunį, kuriam implantuojamos žmogaus sėklidės ir hipofizė: mokslininkas Filipas Filipovičius, kuris yra vienas iš pagrindinių knygos veikėjų, ir jo padėjėjas daktaras Bormentalis benamį šunį Šariką paverčia žmogumi vardu Šarikovas.

Trumpai tariant, naujasis „žmogus“ yra eilinis žmogus be jokios moralės, turintis žalingų įpročių, kaip ir tas, kuris bandė propaguoti komunistinę revoliuciją. Parodijos tonas, kurį Bulgakovas naudoja juokdamasis iš visiškai naujos porevoliucinės Sovietų Sąjungos, yra akivaizdus ir tam jis naudoja Frankenšteino stiliaus mokslinį eksperimentą, kurio rezultatai skiriasi. Netrukus šis žmogus, turintis šuns širdį, pavirs blogiu, o pabaiga parodys, kaip Filipo Filipovičiaus bandymas rasti geresnį žmogų žlugo.

Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas — didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. „Šuns širdis“, „Lemtingi kiaušiniai“ ir „Purpurinė sala“ — kupini satyros, grotesko, juodojo humoro alegoriniai kūriniai — įtaigiai atskleidžia pragaištingas tokių perversmų pasekmes. Juose rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol.

Apie autorių

Rusų rašytojas Michailas Bulgakovas gimė 1891 m. Kijeve. 1916 m. baigė Kijevo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju, tarnavo baltagvardiečių armijoje. 1930—1936 m. dirbo Maskvos dailės teatro režisieriaus asistentu. Parašė romanus „Baltoji gvardija“ (1925), „Meistras ir Margarita“ (1928—1940). „Teatrinis romanas“ (1937) nebuvo baigtas. Sukūrė apsakymų ciklą „Jaunojo gydytojo užrašai“, pjeses „Turbinų dienos“, „Bėgimas“, „Zojos butas“, „Šventeivų jungas“, „Paskutinės dienos“, satyrinių apsakymų ir apysakų, biografinę apysaką „Pono de Molière’o gyvenimas“. Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio iki 1955 m. M. Bulgakovo kūrinius rašytojo šalyje buvo draudžiama spausdinti.