Hurino vaikai

"Tada Morgotas, ištiesęs ranką link Dor-Lomino, šitaip prakeikė Huriną, Morveną ir visus jų palikuonis: 

– Žiūrėk! Mano minties šešėlis slėgs juos, kad ir kur jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos iki pasaulio pabaigos.

Pirmajame Viduržemio amžiuje, likus šešiems tūkstančiams metų iki „Žiedų Valdove“ aprašomų įvykių, elfų, žmonių ir nykštukų pasaulį apgaubė Tamsos valdovo Morgoto šešėlis. Žymiausi elfų ir žmonių kariai žuvo Nesuskaitomų Ašarų mūšyje, o jų žemes užplūdo Morgoto tarnai ir pakalikai. Tačiau juodžiausioje tamsoje sužibo nauja viltis, kai karo dėl Viduržemio arenoje pasirodė Morgoto nelaisvėje kankinamo Hurino sūnus Turinas su nuožmių atskalūnų būriu. 

Milžiniškoje Angbando tvirtovėje – Geležies Pragare įsikūręs Morgotas burtais, klasta ir žiaurumu naikino žmonių ir elfų karalystes, o Hurino vaikams skyrė patį baisiausią, mirtiną prakeiksmą. Prieš Turiną ir jo seserį Nienorą Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą – galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio ugnimi alsuojančio drakono pavidalą. Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna Turino ir Nienoros likimą, melu ir apgaule įgyvendindamas Morgoto prakeikimą. 

Ankstyviausios šios J. R. R. Tolkieno sukurtos „Hurino vaikų“ sakmės versijos siekia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. Gerokai vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą“, šią sakmę jis parašė iš naujo išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Vis dėlto pačiam Tolkienui nepavyko jos baigti. Šį monumentalų darbą po tėvo mirties atliko Christopheris Tolkienas – po ilgo ir kruopštaus rankraščių tyrimo sudėliojo sklandų ir svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą.