Veidas kaip stiklas

Giliai po kalnais stūkso paslaptingas Požemės miestas, kur talentingi amatininkai kuria tikrus stebuklus: sūrius, kurių paragavęs gali išvysti ateitį ar neregėtus vaizdinius, kvepalus, kurių aromatas įtikins aplinkinius tavimi pasitikėti – net jei tavo ketinimai patys blogiausi. Žmonės čia irgi kitokie – jų veidai lyg sustingusios kaukės, neatspindinčios tikrųjų jausmų ir ketinimų. Kad galėtų parodyti džiaugsmą, pyktį, išdidumą ar nepasitenkinimą, jie kreipiasi į Veidų kalvius, kurie mielai išmokys nutaisyti norimą veidą – tiesa, ne už dyką.

Šiame tamsiame ir pilname intrigų mieste pasirodo Nekritė – mergaitė, kuri ne tik neprisimena, kaip čia pakliuvo, bet ir turi keistą šokiruojantį veidą, atspindintį jos jausmus ir mintis, tarsi šis būtų iš stiklo – ir sudrebina visą Požemę. Žmogus tokiu veidu negali meluoti. Toks veidas – tai didžiulis pavojus ir kartu masinantis lobis. Dėl tokio veido kai kas galėtų net žudyti...

Britų rašytoja Frances Hardinge (g. 1973 m.), lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš paslaptingo detektyvo „Melų medis“, rašo knygas, kurios vienodai įtraukia įvairaus amžiaus skaitytojus – tiek suaugusiuosius, tiek paauglius, tiek storų knygų nesibaidančius vaikus. Ji meistriškai valdo žodžius ir lyg burtininkė jais iškeri įstabius paslaptingus miestus, o kasdienius gyvenimus pripildo šiurpių paslapčių ir nenumatytų pavojų.