Didysis Šekspyras

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare) yra žinomiausias ir įtakingiausias vėlyvojo Renesanso anglų ir Vakarų Europos rašytojas, poetas ir dramaturgas. Nors aktyviai kūrė tik ketvirtį amžiaus, parašė trisdešimt aštuonias pjeses, šimtą penkiasdešimt keturis sonetus ir dvi epines poemas, jis iš naujo atrado ir apibrėžė anglų kalbą, išplėtė dramos ribas ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku, kurio darbai iki šiol tyrinėjami ir garbinami visame pasaulyje. Žinios apie ankstyvąjį Šekspyro gyvenimo tarpsnį itin skurdžios. Jis gimė apie 1564 m. Stratforde prie Eivono vidurinės klasės prekeivio šeimoje, o sulaukęs aštuoniolikos metų buvo susituokęs ir laukė gimstant pirmagimio. Vėliau jis tapo dar dviejų vaikų tėvu. Apie 1592 m. Viljamas jau garsėjo kaip sėkmingas aktorius ir dramaturgas Londone. Išpopuliarėjusios jo pjesės pelnė miestiečių pagarbą ir pripažinimą. 1598 m. jis drauge su trupe pastatė garsųjį „Globe“ teatrą ir jame buvo suvaidintos populiariausios dramaturgo pjesės. Šekspyro būta ne tik sumanaus verslininko, bet ir talentingo menininko. Jis greitai suprato, kad galėtų išplėsti savo auditoriją, jei jo kūrinių personažai ir kalba būtų patrauklūs tiek kilmingųjų luomui, tiek žemesnių klasių atstovams. Jis maišė nepadorų humorą su itin įmantriu ir sudėtingu, kad įtiktų kuo didesnei auditorijai. Savo kūriniuose žmogaus potyrius jis atskleidė per universalias temas: meilę, ambicijas ir pavydą. Šie dalykai tebėra suprantami ir artimi šiuolaikiniam skaitytojui ar žiūrovui. V. Šekspyro pjesės dažniausiai skirstomos į tragedijas, komedijas ir istorines dramas. Tragedijose vaizduojami patrauklūs herojai, kurie pasmerkti dėl savo klaidų. Komedijos yra optimistiškesnės ir su laiminga pabaiga, kurią dažnai vainikuoja vedybos. Istorinės dramos pasižymi politine motyvacija, noru įsiteikti Elžbietos I dvarui, jose veikia britų ir škotų karaliai. Būdamas aktorius, Šekspyras pats dalyvaudavo repeticijose ir aiškindavo aktoriams, kaip įsivaizduoja viena ar kita, todėl jo pjesėse tiek mažai scenos nuorodų. Jo rašymo maniera tobulėjo su kiekviena nauja pjese. Rašytojo aukso amžiumi laikomi 1601–1608 m., kai dienos šviesą išvydo bene brandžiausios, įtakingiausios ir niūriausios Šekspyro tragedijos: Hamletas, Makbetas, Karalius Lyras ir Otelas. Galbūt tą kūrybinį proveržį lėmė ir autoriui tekę sunkūs likimo smūgiai: 1601 m. mirė jo tėvas, tais pačiais metais net du dramaturgo draugai pateko karalienės nemalonėn: Esekso grafas buvo apkaltintas išdavyste ir nukirsdintas, o Sautamptono grafas – įgrūstas į Tauerį. Manoma, kad Šekspyras irgi neišvengė įtarimų. Sulaukęs keturiasdešimties dramaturgas vėl apsigyveno gimtajame Stratforde prie Eivono, bet toliau rašė ir palaikė ryšius su teatru. 1609 m. pasirodė pirmasis V. Šekspyro sonetų rinkinio leidimas. Manoma, kad paskutinę pjesę jis sukūrė 1612 m., tada liovėsi rašęs ir niekada nebepaėmė plunksnos į rankas. Sklando legenda, jog didysis Anglijos poetas mirė 1616 m. per savo gimtadienį, t. y. balandžio 23 d. Dauguma jo darbų buvo paskelbti 1623 m., jau po rašytojo mirties. Pirmosios abejonės dėl V. Šekspyro kūrinių autorystės atsirado praėjus maždaug 230 metų po autoriaus mirties. Kandidatais į garbingą autoriaus krėslą tapo Francisas Baconas, Christopheris Marlowe ir Edwardas de Vere?as, 17-asis Oksfordo grafas. Tik nedidelė akademinės visuomenės dalis yra linkusi kvestionuoti Šekspyro autorystę, bet susidomėjimas šia tema, o ypač Oksfordo teorija, vėl atgijo XXI amžiuje. Kad ir kaip ten būtų, V. Šekspyro kūryba išlieka it nepajudinama uola. Šiandien kaip niekad jo pjesės vaidinamos pasaulio teatrų scenose, ekranizuojamos kine (ir ne tik Holivude), o jų šiuolaikinės interpretacijos pranoksta bet kokią fantaziją. Šiame rinktinių raštų rinkinyje sudėtos kone žinomiausios ir įspūdingiausios meistro pjesės: