Mano likimo broliai

Bet aš nenorėjau būti laisvas, buvau pavargęs, norėjau, kad kas nors paimtų mane ant rankų, pakeltų ir išneštų į kambarį, kuriame dar neteko būti, į vėsų kambarį, kuriame galėčiau miegoti ir nesapnuoti.

PER PETTERSON (Peras Petersonas, g. 1952) – vienas skaitomiausių Norvegijos rašytojų pasaulyje; jis ilgą laiką dirbo bibliotekininku, vertėju ir tik vėliau ėmė rašyti knygas. Lietuviškai išleista jo knyga „Vogti arklius" tapo tikra literatūros sensacija (“Tyto alba”, 2008 m.). “Mano likimo broliai” – naujausias, dešimtasis jo romanas, laikomas geriausiu po “Vogti arklius”.


Tai išsiskyrimo romanas. Pero Pettersono herojus – rašytojas Arvidas Jensenas (taip, pagrindinis veikėjas turi autobiografinių bruožų) išgyvena visokeriopą išsiskyrimo krizę. Žmona, pareiškusi, kad daugiau jo nebemyli, išsikrausto drauge su trimis dukterimis. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Todėl romanas – apie staiga užklupusią vienatvę. Apie vyrą, netekusį šeimos ir artimųjų, vyrą, kuris nusiraminimo ima ieškoti baruose ir vienos nakties partnerių lovose. Kurio liūdesys vis gilėja, kuris miega automobilyje, kai tuščios buto sienos ima slėgti taip, kad nebeįmanoma to pakelti.


Tai ir Oslo romanas. Arvidas vaikšto po Oslo barus, atsiduria vis kitame šio pilko ir tylaus, kaip ir romanas, miesto rajone, jis vienišas ir sutrikęs, galbūt todėl taip lengvai vienišos moterys jį įsileidžia į savo gyvenimus, kuriuose jis neužsibūna ilgiau nei vieną naktį.
Kartu tai ir kelionės romanas. Labai vienišos, labai komplikuotos labai susipainiojusio vyro kelionės po savo atmintį, bandant įveikti savo dabartį. Arvido Jenseno krizė – kiekvieno vyro krizė, žmogaus, praradusio ir šaknis, ir šeimą, atkirsto nuo savo vaikų, – kiekvieno jo likimo brolio, liūdnai sėdinčio bare prie akvavito taurės. Tačiau ši kelionė, kad ir kokia varginanti ir klampi, atveda į jausmą, jog viskas gali būti kitaip.