Raimundas Sližys. Albumas

Knyga apie vieną šiuolaikinės Lietuvos dailės įžymybių – tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė Raimundas Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą.

Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir jo bičiulių mėgtas žanras.

Ši knyga – unikali proga pamatyti tokią plačią Raimundo Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos Ramutės Rachlevičiūtės kartu su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos Raimundo Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – atidi šiuolaikinės dailės procesų stebėtoja, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja, VDA galerijos „Akademija“ vadovė. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė.

Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai.
Ramutė Rachlevičiūtė

Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti.
Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti.
Raimundas Sližys