Nakties tamsybėse

Garsaus psichiatro, mokslininko ir rašytojo Nikolajaus Krainskio, kurį galima pavadinti „Vilniaus Freudu“, kūryba pirmąkart pasirodo lietuviškai. Vilniuje XX amžiaus pradžioje rašyti literatūriniai ir filosofiniai tekstai veda į žmogaus psichikos gelmes, atidžiai tyrinėja modernios visuomenės dvasinę būklę. Kur riba tarp mokslo visagalybės ir beprotybės? Kas skiria Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės pacientą ir jo gydytoją, apleistą mergaitę, benamį šunytį ir juos stebintį psichiatrą, minios garbinamą herojų ir puolusį žmogų?

Po šimtmečio sugrįžtantys Nikolajaus Krainskio tekstai paveikūs ir šiandien.

Nikolajus Krainskis (1869–1951) gimė Ukrainos dvarininko šeimoje, studijavo psichiatriją Charkovo ir Maskvos universitetuose, stažavosi Vokietijoje ir Šveicarijoje, už mokslinius tyrimus apdovanotas Briuselio mokslo akademijos ir Niujorko epilepsijos tyrimų draugijos premijomis. 1903 m. gydytojas buvo paskirtas Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės Naujojoje Vilnioje pirmuoju direktoriumi. 1905 m. iš pareigų atsistatydino. Iki 1915 m. Vilniuje vertėsi privačia psichiatro praktika, mokytojavo ir kūrė. Paskelbė 20 knygų, grožinių ir mokslinių kūrinių, atsiminimų.

•  Jūs dar nežinote, kad ieškoti teisybės – tai beprotybės ženklas?
• Vien mokslu dangstotės… Ligonis, išprotėjęs… O patys jūs argi normalūs?
• Mūsų „aš“ tėra tik laikina kintančios, bet amžinos pasaulio energijos forma.

Tarsi atsigręžęs prieš psichiatriją kaip stabilią mokslinę sistemą, kurią pats kūrė, Nikolajus Krainskis ėmė vis nuosekliau tvirtinti, kad psichikos fenomenai objektyviam pažinimui ir priežastiniams aiškinimams sunkiai prieinami. Vilniuje 1912 m. išleista  drama Nakties tamsybėse, vaizduojanti žmogžudystę psichiatrijos ligoninėje, turi aiškių modernizmo žymių – tai itin daugiaprasmis kūrinys su atvira pabaiga. Mindaugas Kvietkauskas